Dr. Giedrė Pranaitytė,
Vytauto Didžiojo universitetas

Emmanuelio Macrono asmenybė ir jo iškilimas į Prancūzijos politinio olimpo viršūnę kelia susidomėjimą tiek politikams, tiek tarptautinių santykių ekspertams, tiek Lietuvos plačiajai visuomenei. Šiame apžvalginiame straipsnyje siekiama aptarti, kokios priežastys 2017 metų Prancūzijos prezidento rinkimuose nulėmė intriguojančią Emmanuelio Macrono pergalę ir išryškinti jo politinės lyderystės bruožus, darančius įtaką ir tarptautinėje arenoje. Skirti daugiau dėmesio šiems klausimams paskatino žinia apie rugsėjo pabaigoje numatomą jo vizitą Lietuvoje.

2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimų kampaniją galima lyginti su smarkiu žemės drebėjimu. Tuo metu tradicinė politinė sistema, paremta kairiųjų ir dešiniųjų partijų priešprieša, buvo apimta bejėgiškumo krizės. Ji jau nepajėgė prancūzų rinkėjams pasiūlyti patrauklių alternatyvų, kurios būtinos įsisenėjusiam sąstingiui išjudinti. Prancūzijos visuomenė buvo smarkai nusivylusi dėl politinio elito atstovų susitaikymo su esama padėtimi. Politikos apžvalgininkams tapo aišku, kad svarbūs sprendimai priimami vadovaujantis tik politinės ištikimybės principais, o šalies interesų gynimas ir bendrasis gėris nesulaukia deramo dėmesio. Aktyvūs Prancūzijos piliečiai nebenorėjo remti partijų ir lyderių, taip ir neįgyvendinusių savo rinkiminių pažadų.

Žurnalistas Brice Couturier savo knygoje Macron, un président philosophe įžvalgiai pastebi, jog Prancūzijos prezidento rinkimų išvakarėse „politikos profesionalai nesuprato, kad šalis jau pribrendusi permainoms“. Viešajame diskurse tuo metu išpopuliarėjo terminas le dégagisme. Žvelgiant istoriniu požiūriu, šis terminas sietinas su Jazminų revoliucija ir 2010 m. gruodį Tunise prasidėjusiais žmonių protestais, siekiant dvidešimt trejus metus šalį valdžiusio diktatoriaus Zine El Abidine Ben Ali nušalinimo nuo valdžios. Prancūzijoje ši samprata įsitvirtino analzuojant sudėtingus demokratinius procesus ir diskutuojant apie rinkėjų protesto balsavimą prieš valdžioje įsitvirtinusį elitą. Jeanas-Lucas Melenchonas, kraštutinių kairiųjų kandidatas į Prancūzijos prezidento postą, kalbėdamas su žurnalistais, minėtą reiškinį interpretavo neigiamai, tik kaip „aklą jėgą atmetančią viską ir visus“. Vis dėlto, žvelgiant plačiau, reikia pripažinti, kad Prancūzijoje buvo susidaręs tam tikras politinis vakuumas, kuris skatino piliečius savo balsais remti lyderį, galintį pasiūlyti šaliai naujų idėjų.

Niūrioje politinių iliuzijų žlugimo atmosferoje, Prancūzijos prezidento rinkimai tapo tikru lakmuso popierėliu, atskleidusiu prancūzų nepasitenkinimą dėl valstybėje susidariusios aklavietės. Drąsiais pasisakymais patraukęs visų dėmesį, Emmanuelis Macronas viešai iškėlė ambicingą tikslą – sumažinti gilų susiskaldymą, kuris suparalyžiavo šalies politinį gyvenimą. Kaip teigia vokiečių žurnalistė Romy Straßenburg, “Emmanuelio Macrono rinkiminė kampanija buvo paremta paprasta mintimi: binarinė kairiųjų ir dešiniųjų opozicija tapo tik nemadinga atgyvena iš „senojo pasaulio“, kurią dera atmesti.   […] Skelbdamas, kad tradicinės politinės stovyklos jau atgyveno, Macronas pristatė save kaip dabarties žmogų, galintį pragmatiškai, racionaliai ir logiškai siekti reformų, be kurių Prancūzija jau nebegali apsieiti.“ Jauno ir energingo Emmanuelio Macrono suburtas judėjimas En Marche nelauktai tapo tvirtu politiniu tiltu, leidusiu bent šiek tiek sumažinti atotrūkį tarp nuosaikių kairiųjų ir dešiniųjų pažiūras palaikančių žmonių ir užkirsti kelią radikalių populistų pergalei.

Šiame kontekste galima įžvelgti ir itin stiprią asmenybės charizmą. Gebėjimas aktyviai dalyvauti viešose diskusijose ir veiksmingai perteikti savąją politinę žinią ne tik padėjo Emmanueliui Macronui tapti prezidentu, bet ir sudarė jam palankias sąlygas sparčiai reformuoti Prancūzijos įvaizdį pasaulyje. Argentinos užsienio reikalų ministras Jorge Marcelo Faurie jį yra apibūdinęs tokiais žodžiais: „Macronas savo asmeniu sukelia atsinaujinimo pojūtį. Jis yra labai jaunas, labai gyvybingas, labai aktyvus ir atskleidžia įspūdingą valstybės prasmingumą, perteikia Prancūzijos didybę.“ Be to, jam galima priskirti gebėjimą emociškai paveikius simbolius naudoti politinių tikslų siekimui: pradedant nuo pirmųjų žingsnių prie modernios Luvro muziejaus stiklo piramidės ir baigiant kontraversišku Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino priėmimu Versalio rūmuose.

Emmanuelis Macronas ilgainiui ėmėsi ir dar vieno uždavinio – pristatyti savąją viziją Europai, patyrusiai nemenkų sunkumų dėl dramatiško Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos. Jis ne kartą ragino europiečius siekti bendrų tikslų tokių kaip mokesčių tarifų suvienodinimas pasaulinėms korporacijoms, bendras saugumo užtikrinimas ir kova su terorizmu, veiksmingesnė Europos Sąjungos sienų kontrolė ir vieningas pabėgėlių problemos sprendimas. Kalbėdamas studentams Sorbonos universitete, prezidentas pabrėžė Prancūzijos intelektualinę tradiciją ir žmonijos minties jėgą, teigdamas, kad „Europa yra idėja, palaikoma optimistų“. Vis dėlto, jo vizija buvo priimta ganėtinai atsargiai, nes dauguma ES valstybių baiminosi Berlyno ir Paryžiaus politinės įtakos sustiprėjimo bei jų potencialaus dominavimo, nepaisant mažesnių ES valstybių narių interesų.

Prancūzijos prezidentas nestokoja rimtų iššūkių ir ugningos kritikos valstybės viduje. Kaip teigia amerikiečių analitikas James Traub, prancūzai neretai laiko savo prezidentą turtuolių atstovu, patogiai įsitaisiusiu valdžios olimpe, bet tuo pačiu metu Emmanuelis Macronas pasaulyje priimamas kaip „lyderis, atnešantis liberalias reformas į valstybę, nekenčiančią žodžio liberalus.“ Ši tendencija ypač išryškėjo susiformavus „Geltonųjų liemenių“ judėjimui ir Paryžiaus gatvėse įsiplieskus protestams  prieš suplanuotą degalų akcizo didinimą.

„Geltonųjų liemenių“ judėjimo atstovai siekė viešai išreikšti savo priešiškumą visai Prancūzijos politinei sistemai. Jie atvirai kaltino Emmanuelį Macroną arogantiškai nutolus nuo savo piliečių, nustūmus tradicinius Prancūzijos Respublikos idealus į užmarštį ir teikiant pirmenybę pasaulinio politinio elito ambicijų tenkinimui. Pažymėtina, kad dauguma protestuotojų priklausė viduriniajai klasei. Kaip pastebi Alissa J. Rubin, „Geltonųjų liemenių“ judėjimo šalininkai viešumoje prisistatydavo tik kaip „vyrai ir moterys, priklausomi nuo savo automobilių, kad galėtų nuvykti į darbą ir pasirūpinti savo šeimomis.“

Reaguodamas į protestus, Emmanuelis Macronas inicijavo „Didžiuosius nacionalinius debatus“, kuriuose ypatingas dėmesys skirtas keturioms svarbiausioms temoms: a) aplinkos apsaugos problemoms, siekiant mažinti išmetamo CO2 kiekį be didelės žalos ekonomikai; b) adekvatiems ir spartiems pokyčiams, siekiant užtikrinti darnų valstybės institucijų funkcionavimą ir tinkamą viešųjų paslaugų teikimą; c) gyvybingesnės demokratijos poreikiui ; bei d) apmokestinimo ir augančio gyvenimo lygio sukeltoms problemoms. Jo reformomis buvo ketinta paskatinti prancūzus daugiau dirbti, pailginant darbo savaitę, dažniau inicijuoti referendumus, kad būtų atsižvelgiama į visuomenės nuostatas, patikėti daugiau atsakomybės regionams ir mažinti centralizaciją. Nors reformų greitis nebuvo itin spartus ir ne visus oficialiuosius planus pavyko realizuoti tikrovėje, susikaupusi įtampa visuomenėje buvo suvaldyta.

2019 m. balandžio 15 d. įvykęs gaisras Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – dar vienas svarbus iššūkis Emmanuelio Macrono prezidentinei lyderystei. Šis architektūros šedevras užima ypatingą vietą prancūzų sąmonėje, todėl jo gelbėjimui mestos gausios 500 ugniagesių pajėgos. Prezidentas Emmanuelis Macronas nedelsdamas pradėjo kampaniją katedros atstatymui finansuoti, nepaisant nuogąstavimų, kad viešas pažadas atstatyti nukentėjusį pastatą per penkerius metus ekspertams atrodė pernelyg optimistinis.

Šiuo metu visam Europos žemynui yra smogusi COVID – 19 pandemijos grėsmė, todėl vis dažniau pasigirsta raginimų politikos lyderiams ieškoti bendrų sprendimų užkrato plitimui sustabdyti. George N. Tzogopoulos teigimu, Emmanuelis Macronas šioje situacijoje regimas kaip „strateginis mąstytojas ir lyderis“, tačiau jo pasiūlymai smarkiai išaugusias medicinines išlaidas Europoje padengti skolintais finansiniais ištekliais tebekelia didelių abejonių Vokietijoje ir kitose valstybėse. Vis dėlto, Emmanuelio Macrono pasiryžimas siūlyti naujas idėjas, nepaisant galimo atmetimo ir nuosaikios kapitalizmo transformacijos baimių yra svarbi jo asmenybės savybė. Reikia nepamiršti, kad būtent gebėjimas rasti būtinus sprendimus ir suteikti žmonėms vilties sunkiomis akimirkomis valstybės vadovus ir padaro lyderiais.