2022 metų literatūros Nobelio premija paskirta prancūzų rašytojai Annie Ernaux už viso gyvenimo kūrybą. Šios rašytojos kūrybos tyrinėtoja VDU Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros dėstytoja, dėstanti Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros studijų programoje, dr. Inga Litvinavičienė yra vienintelė Lietuvos literatūrologė, kurios pagrindinė mokslinių interesų tematika – Annie Ernaux kūryba. 2008 metais Vytauto Didžiojo universitete Inga Litvinavičienė apgynė daktaro disertaciją „Autobiografinio žanro pokyčiai Annie Ernaux kūryboje“. Šiame straipsnyje literatūrologė dalinasi savo įžvalgomis apie šių metų literatūros Nobelio premijos laureatę ir jos kūrybos paslaptis.

Dr. Inga Litvinavičienė

Annie Ernaux yra pirmoji prancūzų rašytoja moteris, gavusi literatūros Nobelio premiją, ir septynioliktoji moteris pasaulyje, kuriai suteiktas šis prestižinis apdovanojimas (iš viso šią premiją yra pelnę 119 literatų). Kaip teigiama Nobelio komiteto paskelbtame pranešime, apdovanojimas jai suteiktas „ už drąsą ir chirurgišką aštrumą, su kuriais ji atskleidžia asmeninės atminties šaknis, susvetimėjimą ir kolektyvinius suvaržymus.“

Annie Ernaux gimė 1940 metais mažame Normandijos miestelyje Lillebonne, studijavo Ruano (Rouen), vėliau Bordo (Bordeau) universitetuose, kuriuose gavo šiuolaikinės literatūros mokytojos diplomą. Vėliau laimėjusi nacionalinį Švietimo ministerijos konkursą, įgijo aukštesnę dėstytojo kvalifikaciją.  Keletą metų dirbo mokytoja Bonvil (Boneville) licėjuje, paskui Ėvir (Evire) koledže ir nuo 1977 metų – Nacionaliniame nuotolinio mokymo centre (CNED). Sulaukusi 82 metų rašytoja iki šiol yra parašiusi apie dvidešimt kūrinių, iš kurių ne vienas buvo apdovanotas prestižinėmis literatūros premijomis: 1984 metais Renaudot premija jai buvo skirta už kūrinį Vieta  gyvenime (La Place), 2008 metais – Marguerite Duras ir François Mauriac premijos už kūrinį Metai (Les Années). Ji gavo ne vieną prestižinę premiją už viso gyvenimo kūrybą (2008 metais – Prancūzų kalbos premiją, 2017 metais – Marguerite Yourcenar premiją, 2019 metais – Formentor premiją ir kt.).  Pagal rašytojos kūrinius Paprasta aistra (Passion simple, 1992),  Įvykis (L‘événement, 2002)[1], Užsiėmimas (L’Occupation, 2002) buvo sukurti filmai, nemažai kūrinių perkelta į teatro sceną. Į lietuvių kalbą išversti du autorės kūrinius: Sustingusi moteris (La femme gelée) ir Vieta gyvenime (La Place). Abu jie vienu rinkiniu išleisti 1994 metais.

Savo literatūrinį kelią rašytoja Annie Ernaux pradėjo autobiografiniu romanu Tuščios spintos (Les Armoires vides (1974), kuriame aprašė nelegalų abortą ir dėl to išgyventą egzistencinę krizę, persmelktą socialinio nepilnavertiškumo jausmo, kurį lėmė žema jos tėvų ir jos socialinė padėtis. Šioje knygoje naratorė abortą interpretuoja visų pirma kaip socialinį pralaimėjimą. Socialinio determinizmo tematiką rašytoja plėtojo ir antrajame autobiografiniame romane Visai nesvarbu, ką jie sako (Ce qu’ils disent  ou rien, 1977), kuriame vidinio monologo kaip verbalinės hemoragijos forma perteikė tėvams jaučiamą paauglišką neapykantą, kylančią iš dviejų priešpriešinių pasaulių – liaudiškojo ( tėvų) ir buržuazinio (mokyklos aplinkos). Vidinį paauglės konfliką lemia nuolatinis šių dviejų pasaulių lyginimas: pirmasis atmetamas kaip vulgarus ir prasčiokiškas, antrasis – savaip idealizuojamas. Trečiajame autobiografiniame  romane Sustingusi moteris (La femme gelée, 1981) pasakojama apie neva sėkmingai už buržua ištekėjusią moterį ir feministinį jos nusivylimą, pamačius šeimoje akivaizdžią vyro hegemoniją, tradicinę moters nelygybę, kai niūri kasdienybė su nesuskaičiuojamų darbų našta tarytum sustingdo dvasinius moters polėkius. Šie trys pirmieji romanai atskleidžia Ernaux kūrybai būdingą tematiką, kuri vyrauja ir tolesnėje  jos kūryboje: autobiografiškumą, sociologiškumą ir feminizmą. Likdama ištikima šiai tematikai, vėlesniuose kūriniuose rašytoja  visiškai pakeičia rašymo stilių: nuo ekspresyvaus, metaforinio vaizdavimo, būdingo pirmiesiems romanams, ji pereina prie vadinamojo „banaliojo“ rašymo, asketiškos, konstatuojamosios, faktologinės frazės. Šis „banalusis“rašymas sietinas su Roland’o Barthes’o sąvoka „nulinis rašymo laipsnis“, vadinamu „baltuoju“ rašymu, būdingu Albert‘o Camus ir Marguerite Duras kūrybai. Tokį stiliaus pokytį visų pirma lėmė noras aprašyti savo tėvo, paprasto liaudies žmogaus, darbininko, vėliau smulkaus savininkėlio, turėjusio maisto prekių parduotuvėlę ir kavinukę, gyvenimą. Kaip pasakoja rašytoja, po tėvo mirties ji aiškiai suvokė, kad tėvas nebegali būti literatūriniu personažu, išgalvota fikcija. Tad pasirinkusi „banalųjį“ rašymą, Ernaux priartėjo prie autobiografinės tiesos, t. y. paprasto pasakojimo apie paprastą gyvenimą ir  atsisakė savojo „aš“ ir tėvų antagonizmo. Knygoje Vieta gyvenime (La Place), kurią  kritikai vertina kaip vieną geriausių Ernaux kūrinių, tėvo gyvenimas pasakojamas „etnografiškai“ pateikiant neraštingo žmogaus įpročius, perteikiant jo posakius, troškimą prasimušti, tapti smulkiu savininkėliu, jo svajonę matyti išsilavinusią ir visuomenėje įsitvirtinusią dukterį. Objektyvus, „etnografinis“ požiūris į tėvą rašytojai leidžia atskleisti socialinius mechanizmus, veikusius šio žmogaus gyvenimą. Kūrinyje tėvas perteikiamas kaip tipiškas „nustelbtasis“, didžiulėmis pastangomis ir sunkiu kasdieniu darbu mėginantis išsaugoti savo kuklią vietą gyvenime. Daugelis kritikų yra pastebėję, kad sociologija persmelkti Ernaux kūriniai dažnai siejasi su garsaus prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu teorinėmis įžvalgomis apie klasinį išskirtinumą, dominuojančius ir dominuojamuosius, klasinę reprodukciją, simbolinį kapitalą ir kt., kuriuos ji meniškai interpretuoja, pasitelkusi asmeninę atmintį. Ši atmintis dažniausiai atsiskleidžia kaip trauma, pažymėta socialinės gėdos stigmos (beje, vienas rašytojos kūrinių vadinasi Gėda (La Honte, 1997), nepilnavertiškumo dėl priklausymo žemesnei klasei, dominuojamiesiems. Knyga apie tėvą akivaizdžiai siejasi su 1988 metais išleistu pasakojimu apie motiną Moteris (Une Femme), kurioje taip pat pastebimos socialinės potekstės, persipynusios su asmeniniais prisiminimais, jos pačios, kaip „klasinio perėjūno“, pastebėjimais. Rašytojos nuomone, knygos apie tėvus – tai noras reabilituoti paprastą liaudies žmogų, atskleisti socialinių sąlygų nulemto „be kaltės kalto“ problemą. Pasakodama apie save ar kitus, Ernaux stengiasi išlikti objektyvi, nepagrąžinti ir nesumenkinti praeities įvykių. Štai todėl jos kūryba gali būti traktuojama kaip bekompromisė tiek pasirinktomis „nepatogiomis“ temomis (socialinės gėdos, pažeminimo, „klasinės išdavystės“, aborto, pavydo, kūniškos aistros), tiek ir „klinikiniu“ jų perteikimu. Kūrinyje Metai (2008), pelniusiame net keletą literatūrinių premijų, rašytoja pristato skaitytojams itin plačią socialinę Prancūzijos panoramą nuo pokario iki mūsų dienų ir stengiasi atskleisti kolektyvinę sąmonę, kurioje išryškėja ir asmeninės autobiografinio „aš“ patirtys. Šis „aš“ atsiskleidžia kaip socialinių, istorinių ir seksualinių patirčių visuma.

Ne kartą Ernaux yra sakiusi, kad jos kūrybos svarbiausioji medžiaga yra jos pačios gyvenimas, todėl neatsitiktinai rašytojos tekstuose gausu feminizmo temų. Nobelio premijos laureatė prisipažįsta, kad didžiausią įtaką jai padarė Simone de Beauvoir Antroji lytis. Kaip ir garsiajai feministei de Beauvoir, rašytojai Ernaux yra būdingas lyčių nelygybės demaskavimas, nesitaikstymas su esama moters padėtimi, maišto ir asmeninės laisvės idėjos. Savo kūryboje ji nuolat grįžta prie tų pačių trauminių patirčių, tokių kaip abortas, apie kurį rašo ne vienoje knygoje (Tuščios spintos, Įvykis), arba mėgina atsakyti į klausimą „kaip aš tapau moterimi“ (Sustingusi moteris, Merginos prisiminimai),  arba siekia iš naujo permąstyti išgyventą aistrą (Paprasta aistra, Pasiklysti, Užsiėmimas). Aprašydama savo aistrą jaunesniam vyrui ir taip sulaužydama dar vieną visuomenės tabu, Ernaux ne tik išreiškia moters teisę į kūniškus išgyvenimus, bet ir stengiasi būti objektyvi, dokumentiškai juos užfiksuoti ir perprasti. Aistra, tapusi tikruoju knygos protagonistu, išlieka paslaptimi, mįslinga žmogiškojo suvokimo ribas išplečianti jėga, kuri autobiografinį „aš“ suartina su kitais žmonėmis.

Reikia paminėti ir tai, kad svarbus Ernaux talento aspektas – transpersonalinio „aš“ arba bendrumo su kitais kūrybinis įprasminimas, tekstams suteikiantis bendražmogiškos patirties ir postuluojantis universalias humanistines vertybes. Štai viename dienoraščių pasakotoja tarytum susitapatina su elgetautoju: „Atsisėsti ant metro bitumo, nuleisti galvą ir ištiesti ranką. Išgirsti žingsnius, pamatyti kojas, tas, kurios ima eiti lėčiau. Pajusti viltį.“[2] Glaudi „aš“ sąveika su „kitais“ (tėvu, motina, aistrą išgyvenančiomis moterimis, gatvės praeiviais ar elgetomis) padeda atskleisti socialinius ir istorinius dėsningumus, už kurių dažnai slypi  trauminės patirtys.

[1] Pagal šį kūrinį pastatytas to paties pavadinimo Audrey Diwan 2021 metų filmas Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje pelnė Auksinio liūto apdovanojimą.

[2] Išorinis gyvenimas (La vie extérieure, 2000) (vert. straipsnio autorės).