Dr. Giedrė Pranaitytė
Pasaulis neseniai įžengė į sudėtingą laikotarpį, kurį ženklina nelauktas iššūkis – COVID-19 koronos viruso sukelta krizė, apimanti sveikatos apsaugos, ekonomikos ir politikos sritis. Šiomis aplinkybėmis Prancūzijai iškyla keletas svarbių klausimų: Kaip įgyvendinti būtinus sprendimus ir skleisti informaciją visuomenei? Koks vaidmuo dabar tenka politiniams lyderiams?
2020 m. kovo 16 d. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas viešai kreipėsi į prancūzų tautą, o transliaciją per televiziją stebėjo daugiau nei pusė šalies gyventojų. Jis atvirai apgailestavo, kad daugelio piliečių sąmonėje epidemijos grėsmė vis dar laikoma „tolima idėja“, o nepalankiai susiklosčiusią padėtį valstybėje įvertino kaip „sanitarinį karą“. Šią kalbą reikėtų laikyti mėginimu įtikinti taisyklių laikytis nelinkusią prancūzų visuomenę likti namuose ir paisyti saugaus socialinio atstumo. Be to, netrukus buvo įvestos piniginės baudos ir oficialūs judėjimo ribojimai, nustatytą tvarką ignoruojantiems asmenims. Prancūzų analitiko ir konsultanto Remi Tell teigimu, nereikėtų stebėtis, kad prezidento žodžiai išsyk nesukėlė itin didelio atgarsio: „Štai kur yra silpniausia vieta: atskiriant žodžius nuo veiksmų, žinia pametama dėl neatitikimų. Drauge prarandama jos galia ir netenkama gebėjimo paveikti geros valios auditoriją.“
Pavojingos socialinio abejingumo apraiškos ir asmeninės atsakomybės stoka egzistuoja ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos valstybėse. Žvelgiant politologiniu požiūriu, galima tvirtinti, jog šios tendencijos – skaudi demokratijos sunykimo pasekmė, nes didelė dalis europiečių jau seniai yra tik pasyvūs politinių įvykių stebėtojai, o ne aktyvūs jų dalyviai. Nemenkas politikų atotrūkis nuo savo rinkėjų kelia nusivylimą ir didina žmonių nepasitikėjimą. Prancūzų filosofai Gilles Lipovetsky ir Jeanas Serroy taip pat įžvalgiai pastebi, kad „homo sapiens tapo homo ecranis“, todėl patiria stiprią pagundą slėptis nuo skaudžios tikrovės sekliame socialinių tinklų pasaulyje.
Šiuo metu Prancūzijoje susiklostė gana neįprasta situacija. Viena vertus, Harris Interactive Epoka viešosios nuomonės apklausa atskleidė, kad „51 % prancūzų pasitiki Macronu“, o tai – neblogas rodiklis, turint omenyje žymų prezidento populiarumo nuosmukį po „geltonųjų liemenių“ protestų, rimtai sukrėtusių šalį. Kita vertus, prabėgus dviem mėnesiams nuo krizės pradžios, prancūzai vis aktyviau kritikuoja valdžios pareigūnus už pernelyg menkas priemones, taikytas pandemijos pradžioje.
Daug priekaištų Prancūzijos premjerui Édouard Philippe buvo išsakyta, kai laikraštis Le Monde paskelbė buvusios Prancūzijos sveikatos apsaugos ministrės Agnès Buzyn įžvalgas dėl nepakankamai veiksmingo COVID-19 krizės suvaldymo. Šiuo atveju, galima tvirtinti, kad politiniai skandalai pandemijos kontekste tampa itin sudėtingi tiek dėl aiškaus lyderystės trūkumo, tiek dėl informacijos sklaidos netikslumų nerimastingoje viešojoje erdvėje. Be to, medicininės etikos profesorius Emmanuel Hirsch perspėja prancūzų visuomenę apie susipriešinimo grėsmę, teigdamas, kad „pažeidžiamumas, kuriuo visi dalijamės, mus suartina“, tačiau tuo pat metu įtarus požiūris į kitus individus kaip potencialius viruso skleidėjus gali tapti pavojingos diskriminacijos priežastimi.
Solidarumas ir politinė lyderystė, be jokios abejonės, tampa gyvybiškai svarbiais veiksniais, siekiant laiku padėti medikams ir ligoniams, kovojantiems su nematomu priešu. Remi Tell teigimu, didelę socialinę įtampą sumažinti galėtų ir komunikacija, ypač ,, jeigu bendromis pastangomis pavyktų sukurti naują viešojo kalbėjimo etiką“, grindžiamą aiškiu reikalavimu, kad politikų žodžiai atitiktų realius veiksmus. Neįmanoma prognozuoti, ar toks vertybinis lūžis iš tiesų įvyks, bet jau dabar akivaizdu, kad pasaulinė pandemija reikalauja keisti tradicines mąstymo schemas tiek Prancūzijoje, tiek visoje Europoje.